Aviacijos sektorius – vienas dinamiškiausių ir strategiškai svarbiausių Lietuvos ekonomikos segmentų. Šioje srityje dirbantys specialistai – pilotai, skrydžių vadovai, techninės priežiūros personalas bei oro uostus aptarnaujantys profesionalai – kiekvieną dieną yra atsakingi už tai, kad užtikrintų keleivių saugumą ir skrydžių tęstinumą.
Tačiau kyla klausimas – ar Lietuvos Darbo kodeksas tinkamai prisitaiko prie šių profesijų poreikių? Pasak LAVIA (Nacionalinės Lietuvos aviacijos asociacijos) pirmininko Aleksandro Nemunaičio, „Aviacija yra išskirtinis sektorius, reikalaujantis preciziško reguliavimo. Darbo kodeksas yra svarbi bazė, tačiau aviacijos profesijoms būtini ir papildomi reglamentai, kurie atitiktų tiek darbuotojų, tiek saugos reikalavimus.“
Panagrinėkime šį klausimą plačiau ir apžvelkime galimus niuansus.
Aviacijos sektoriaus darbo specifika
Visų pirma verta suprasti, kuo darbas aviacijoje išskirtinis, nes akivaizdu, kad aviacijos darbo santykiai dažnai žymiai skiriasi nuo tradicinių.
Pagal Europos Sąjungos normatyvus, civilinės aviacijos sektoriuje dirbantys specialistai turi dirbti ne daugiau kaip 2000 valandų per metus, o visas skrydžių laikas neturi viršyti 900 valandų. Svarbu pastebėti, kad tiek pilotai, tiek skrydžių vadovai dirba netradiciniais grafikais, o įprastos darbo valandos jiems neegzistuoja. Naktinės pamainos, ilgos komandiruotės, darbas savaitgaliais ir švenčių dienomis – tai aviacijos sektoriaus profesionalų kasdienybė. Šių specialistų darbotvarkė tiesiogiai susijusi su saugos standartais, tad ir darbo grafikai turi būti suderinti su tarptautiniais reglamentais.
Kitas svarbus aspektas – nuolatinė įtampa ir didžiulė atsakomybė, kurią turi prisiimti dauguma aviacijos ekspertų. „Skrydžio metu sprendimai dažnai priimami sekundžių tikslumu, todėl, pavyzdžiui, pilotai ir oro navigacijos specialistai privalo būti nepriekaištingos fizinės ir psichologinės būklės. Šie specialistai turi atlikti reguliarias sveikatos patikras, o techninės priežiūros personalas – užtikrinti, kad turi visas darbui reikiamas kvalifikacijas“, – pasakoja A. Nemunaitis.
Tarp aviacijos profesinių rizikų ir iššūkių yra ir kitų – tokių kaip nuolat keičiamos laiko zonos bei darbas sudėtingomis sąlygomis. Visi šie veiksniai daro įtaką darbuotojų fizinei ir psichologinei gerovei, todėl būtina garantuoti, kad teisės aktai šias rizikas tinkamai įvertintų.
Konkrečių aviacijos profesijų poreikiai ir iššūkiai
Čia derėtų truputį sustoti ir aptarti ir kelių konkrečių aviacijos profesijų poreikius bei jiems kylančius išbandymus. Visų pirma grįžkime prie pilotų ir skrydžių vadovų, kurių darbo laikas ir poilsio režimas yra reguliuojami Europos Sąjungos aviacijos saugos agentūros (EASA) reglamentais. Šie standartai griežtai riboja darbo valandas ir numato privalomą poilsio laiką, tačiau Lietuvos Darbo kodekse jie nėra išsamiai aprašyti.
Techninės orlaivių priežiūros personalas privalo nuolat kelti savo kvalifikaciją, dalyvauti įvairiuose mokymuose, įgyti reikiamus sertifikatus ir išlaikyti aukštą kompetencijos lygį. Jų darbo pobūdis reikalauja itin didelio susikaupimo ir preciziškumo, o tai reiškia, kad poilsio režimas ir darbo sąlygos turi būti pritaikyti šiems reikalavimams.
Aptarnaujančiam aviacijos personalui iššūkius kelia dažnos komandiruotės, ilgos darbo valandos ir nuolatinis bendravimas su klientais. Šios grupės darbuotojai dažnai susiduria su perdegimo rizika, todėl jiems būtina užtikrinti papildomą psichologinę pagalbą.
Lietuvos Darbo kodekso pritaikomumas aviacijos sektoriui
Sugrįžkime prie Lietuvos Darbo kodekso. Kaip universalus dokumentas, Darbo kodeksas numato bendruosius darbo santykių reglamentus, tokius kaip darbo grafikai, poilsio režimas ir kompensacijos. Vis dėlto kodekso nuostatos ne visada atliepia specifinius aviacijos sektoriaus poreikius.
Pavyzdžiui, Darbo kodeksas numato standartines darbo valandas ir viršvalandžių apskaičiavimo mechanizmus, tačiau aviacijos darbuotojams, dirbantiems pagal tarptautinius saugos reikalavimus, šie reglamentai dažnai būna nepakankami. LAVIA atstovo teigimu, „Kadangi aviacijos sektoriaus darbuotojai dažnai susiduria su unikaliais iššūkiais, kurie nėra iki galo įvertinti Darbo kodekse, tarptautiniai reglamentai ir kolektyvinės sutartys tampa būdu užpildyti šias spragas.“
Tarptautiniai reglamentai, tokie kaip EASA ir ICAO (Tarptautinė civilinės aviacijos organizacijos) nuostatos, užtikrina, kad aviacijos sektorius veiktų pagal griežtus saugos standartus. Vis dėlto šie reglamentai kol kas nėra tiesiogiai integruoti į Lietuvos teisės aktus. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos aviacijos įstatymas apie profesinius aviacijos aspektus ir darbo santykius neužsimena.
„Lietuva, būdama ES dalimi, privalo laikytis EASA taisyklių, bet dabartinio Darbo kodekso reglamentai turėtų geriau atitikti šias nuostatas. Tarptautinė praktika rodo, kad adaptacija yra būtina norint užtikrinti sektoriaus konkurencingumą“, – pažymi A. Nemunaitis.
Galimi sprendimai ir rekomendacijos
Tad kokių gi konkrečių žingsnių būtų galima imtis? Anot A. Nemunaičio, kadangi aviacijos sektorius reikalauja specializuotų sprendimų, jie galėtų būti įgyvendinti per jau minėtas kolektyvines sutartis. Šios sutartys padėtų suderinti Darbo kodekso reikalavimus su sektoriaus specifika.
Valstybės ir darbdavių vaidmuo čia irgi reikšmingas. Geriausiu atveju tiek vieni, tiek kiti turėtų bendradarbiauti su tokioms asociacijomis kaip LAVIA, siekdami įvertinti sektoriaus poreikius ir pasiūlyti tinkamus teisės aktų pakeitimus. Tarptautinių standartų integracija, specializuoti sektoriaus reglamentai ir kolektyvinių sutarčių mechanizmai galėtų padėti užtikrinti darbuotojų gerovę ir sektoriaus plėtrą.
„Aviacijos sektorius reikalauja didesnio lankstumo ir pritaikomumo, nei turime dabar. Tik tada galėsime užtikrinti, kad jis būtų ne tik konkurencingas, bet ir patrauklus specialistams. Atstovaudami pagrindines Lietuvos aviacijos įmones, drauge su LAVIA nariais esame pasirengę dalyvauti diskusijose ir padėti formuoti teisės aktus, kurie derintų darbuotojų interesus su tarptautiniais saugos reikalavimais“, – reziumuoja A. Nemunaitis.