Nepaisant sparčios aviacijos sektoriaus plėtros ir Lietuvos oro uostų reikšmės augimo regioniniu mastu, Lietuva iki šiol neturi savo nacionalinių oro linijų. Istoriniai bandymai jas sukurti – pavyzdžiui, nuo 1991 m. iki 2009 m. veikusios „Lietuvos avialinijos“ – baigėsi nesėkmingai dėl finansinių sunkumų, rinkos konkurencijos ir įvairių valdymo iššūkių.
Diskusijos apie nacionalinių oro linijų svarbą vis dar iškyla viešoje erdvėje, tačiau šiandienos kontekste vis aiškiau matome, kad jų kūrimas Lietuvai nėra nei būtinas, nei efektyvus. Kyla klausimas: kodėl taip yra ir koks sprendimas mūsų valstybei yra tinkamesnis?
Nacionalinės oro linijos – atgyvenusi praėjusio šimtmečio idėja
Dauguma aviacijos verslo ekspertų sutaria, kad nacionalinės oro linijos yra 20-ojo amžiaus reliktas, kuris šiuolaikiniame pasaulyje vis dažniau tampa veikiau našta, nei valstybės prestižo ženklu. Nors anksčiau tokio tipo oro linijos laikytos svarbia tarptautinio įvaizdžio dalimi, šiandien jos susiduria su didžiule konkurencija tiek iš pigių skrydžių bendrovių, tiek iš privačių oro linijų pusės.
Pavyzdžiui, Vengrijos nacionalinės oro linijos „Malev“ žlugo dar 2012 m., tačiau jų vietą rinkoje greitai užėmė privačios pigių skrydžių oro linijos „Wizz Air“, iki pat dabar sėkmingai vykdančios savo veiklą Europoje ir už jos ribų. Tai – tik vienas iš pavyzdžių, įrodantis, kad nacionalinės oro linijos nebėra būtinos, o jų vietą gali užimti privatus sektorius, gebantis geriau prisitaikyti prie rinkos sąlygų ir užtikrinti konkurencingas kainas keliautojams.
Ekspertas: investicija į nacionalines oro linijas Lietuvai būtų nuostolinga
Daugelio pasaulio valstybių patirtis rodo, kad nacionalinės oro kompanijos dažnai tampa nuostolingos, o jų išlaikymas reikalauja milžiniškų valstybės subsidijų. Pavyzdžiui, Pietų Afrikos oro linijos daugybę metų iš eilės dirbo nuostolingai, kol vyriausybė vis bandė jas gelbėti. Panašiai yra su Malaizijos oro linijomis. Italų „Alitalia“ finansinių sunkumų neatlaikė ir patyrė bankrotą. Lietuva čia nebūtų išimtis.
Pasak Lietuvos Aviacijos Asociacijos (LAVIA), aktyviai dalyvaujančios diskusijose dėl aviacijos sektoriaus vystymo ir tvarios bei konkurencingos strategijos formavimo šalyje, valdybos pirmininko Aleksandro Nemunaičio, bandymas kurti nacionalines oro linijas Lietuvai būtų finansiškai rizikingas ir ekonomiškai nepagrįstas. „Nacionalinis vežėjas, aptarnaujantis tik nedidelę rinką, nėra nei tvarus, nei pelningas sprendimas. Kad ir mūsų kaimynų latvių atveju, „airBaltic“ neapsiriboja vien nacionaline erdve, bet taip pat turi bazes Taline, Vilniuje, Tamperėje bei vykdo užsakomųjų skrydžių ir ACMI veiklą“, – pasakoja A. Nemunaitis.
Rizikos pasidalinimo modelis. Kodėl jis veikia?
A. Nemunaitis įsitikinęs, kad vietoje nacionalinių oro linijų kūrimo, Lietuvai reikėtų koncentruotis į rizikos pasidalinimo modelio taikymą ir stiprinimą, ką mūsų valstybė pastaraisiais metais jau sėkmingai ir daro. Ką tai reiškia? Rizikos pasidalinimo modelio atveju tiek valstybė, tiek oro susisiekimo bendrovė, sutinkanti vykdyti tam tikrus skrydžius, investuoja ir dalijasi rizika. Taip abiem pusėms sumažėja ne tik rizikos lygis, bet ir investicijų dydis. Tai taip pat leidžia užtikrinti susisiekimą svarbiomis kryptimis, išlaikant valstybės kontrolę tik ten, kur ji būtina.
Kitaip tariant, taikydama šį modelį, valstybė kartu su oro linijų bendrovėmis pasidalija finansine rizika dėl tam tikrų strategiškai svarbių, bet komerciškai mažiau patrauklių krypčių. Tokiu būdu užtikrinamas valstybei svarbių oro jungčių išlaikymas, drauge neįpareigojant valstybės steigti ar išlaikyti nuostolingų nacionalinių avialinijų. Šiuo metu Lietuva jau finansuoja skrydžius tokiomis kryptimis kaip Frankfurtas, Hamburgas bei Amsterdamas, o artimiausiu metu planuojama plėtra ir į kitus Vakarų Europos miestus.
Strateginis požiūris – reikia investuoti į tai, kas duoda grąžą
Anot LAVIA valdybos pirmininko A. Nemunaičio, rizikos pasidalinimo modelis leidžia valstybei orientuotis į efektyvų viešųjų lėšų panaudojimą, o taip pat didina šalies konkurencingumą, stiprina verslo ir investicinį patrauklumą bei užtikrina geresnį Lietuvos pasiekiamumą pasaulyje. Toks modelis taip pat skatina bendradarbiavimą su privačiu sektoriumi, suteikia lankstumo reaguoti į rinkos pokyčius ir mažina ilgalaikių investicinių projektų rizikas.
„Šiuolaikinė valstybė turi būti protingas rinkos moderatorius – ne statytojas, o strategas. Būtent rizikos pasidalinimo modelis yra modernus būdas garantuoti geresnį mūsų šalies pasiekiamumą ir aviacijos sektoriaus tvarumą be valstybės kišimosi ten, kur verslas gali veikti efektyviau“, – pabrėžia A. Nemunaitis.